Jau kurį laiką mano kursiokai vokiečiai ir antramečiai nevokiečiai vis kalbėdavo apie artėjančią gegužės 1-ąją. Vokietijoje, kaip ir daug kur kitur pasaulyje, gegužės 1-oji yra nedarbo diena. Taipogi naktis iš balandžio 30-os į gegužės 1-ąją – tai Valpurgijos naktis. Vokiečiai labai laukia šitos nakties, linksminasi, yra net posakis čia toks “tanz in den Mai”, kas angliškai reiškia “dance into May”, o lietuviškai maždaug būtų “įšok į gegužę” (žodis “įšok” čia kilęs nuo žodžio “šokiai”, ne nuo žodžio “šuolis”). Dėl to naktį iš balandžio 30-os į gegužės 1-ą visi čia linksminasi, šoka, geria, kaimuose bėgioja apie laužus, kirkina mergaites ir visaip kaip kitaip pasitinka gegužę.
Skaityti mėgstam :) Ypač jei atsiranda laiko.. Turim priėjimą prie didžiulės bibliotekos, o ir šiaip kūrinių anglų kalba pasirinkimas tiesiog milžiniškas :) Taip ir gaunasi, kad vienu metu skaitai 6 ar daugiau knygų.
Šiuo metu skaitau (t.y. kartais vieną, kartais kitą, ar šiaip perverčiu, jei reikia) šias technines/mokslines knygas:
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šios knygos nėra iš man dabar dėstomų kursų – jas skaitau savo išsilavinimui/malonumui :) Nuotraukoje matomų knygų sąrašas (pagal laikrodžio rodyklę nuo viršutinės kairės knygos):
Čia yra tos mano “6 knygos, kurias šiuo metu skaitau”.
Prieš Kalėdų atostogas su vienu grupioku aptarinėjom knygas. Prasitariau, kad mėgstu Sero Terry Pratchett kūrybą.. po atostogų jis pas mus apsilankė su didele kuprine :) Dėkojam Sitsofei už fantastišką kolekciją ir pamąstymą, kaip visa tai spėti įveikti:
Visos knygos fantastinės ir labai smagios (tikiuosi). Sąrašiukas (nuorodas sudėti patingėjau):
T. Pratchett “The Truth”;
T. Pratchett “Thief of Time”;
T. Pratchett “The Last Hero”
(iliustruota labai gražiais paveikslėliais pagal knygą, perskaičiau);
T. Pratchett “Monstrous Regiment”;
T. Pratchett “The Fifth Elephant”;
T. Pratchett “Jingo”;
T. Pratchett “Lords and Ladies”;
T. Pratchett “Hogfather”;
T. Pratchett “The Amazing Maurice”;
T. Pratchett “Carpe Jugulum”;
T. Pratchett “Sourcery”
(šią iš tikrųjų pirkau charity shop‘e, perskaičiau);
T. Pratchett “Men at Arms”
(perskaičiau);
Va.. taip ir būna kai mėgstantis skaityti žmogus gauna priėjimą prie literatūros klodų.
Kad neatrodyčiau labai apgailėtinas bookworm, publikuoju ir Robertos turimą literatūrą:
Roberta smarkiai mokosi. Visos knygos – techninė/mokslinė literatūra:
Na va, buvau šeštadienį “Žaliojoj savaitėj 2009″. Renginys buvo įspūdingas, todėl papasakosiu ką ten doro mačiau.
Visų pirma, mane nustebino tos parodos mastai – tiek žmonių, tiek užimamo ploto prasme. Prie įėjimo žmonių buvo nedaug, todėl sumokėjęs 7 eurus už įėjimą (galvojau iš pradžių, kad bus nemokamai:) ) toliau ėjau net nepasikabinęs palto (nebuvo karšta, o palto pasikabinimas kainavo papildomus 2 eurus, dėl to laikiau save situacijos nugalėtoju). Tačiau įėjus į vidų mane iškart pasitiko karščio srautas ir žmonių “upės”, su kuriom tik reikia plaukti kartu.
Iškart patraukiau link 8.2b salės, kurioje turėjo būti įsikūrę lietuviai. Teko praeiti per krūvą kitų salių, pilnut pilnutėlių žmonių ir pardavėjų. Viena salė pardavinėjo vyną – pilnutėlė pristatyta vyno butelių, su nameliais, prie kurių kabo Pietų Amerikos, Ispanijos, Argentinos, Čilės ir t.t. vėliavos. Kita salė pardavinėjo žuvį. Trečia salė beprotiškai smirdėjo – ten pardavinėjo sūrį.
Pagaliau per tą minią žmonių nusikasiau iki kampo, kuriame buvo iškelta Lietuvos vėliava. Ten stovėjo tas pats medinis kompleksas, kuriame kažkada buvo ir “Aloteksa”. Vienoje jo daly buvo įsikūrusi “Bernelių užeiga”, o kitame – lietuvės pardavėjos, pardavinėjančios medų, žvakes, lietuviškus baltus sūrius, arbatą bei papuošalus. Sustojau prie sūrių. Viena iš pardavėjų paklausė vokiškai ar noriu pirkt sūrį. Pasakiau, kad esu lietuvis. Nusišypsojo. Pasakiau, kad atėjau į mugę nusipirkti juodos duonos. Sako duonos neturim, bet gal nori sūrio? Sakau, kaip čia taip yra, kad nėra duonos? Kita pardavėja pasakė, kad duonos buvo ir labai skanios, bet ją išpirko per pačias pirmas dienas – labai populiari buvo. Nusiminiau. Tada paklausė, ar mano tėvai lietuviško kraujo. Pasakiau, kad esu iš Lietuvos, tik atvykau studijuoti. Paklausė, ką studijuoju. Pasakiau, kad politikos mokslus. “Gerai. Labai gerai”, – atsakė. Ir padovanojo man lietuviškos arbatos ir Lietuvos trispalvės motyvais papuoštą juostelę pasikabinti mobiliam telefonui. Apsidžiaugiau ir padėkojau. Pirmoji pardavėja vėl paklausė, ar nenoriu sūrio. Pasakiau, kad sūrio nenoriu, bet noriu duonos ir esu labai nusiminęs, kad jos nėra. Pasiūlė paprašyti lietuviškos duonos “Bernelių užeigoj” – ten ją papjausto prie sriubos. “Tiek to”, – pasakiau ir atsisveikinęs bei palinkėjęs sėkmės patraukiau apžiūrėti likusią parodos dalį.
Viso paroda susidėjo iš berods 24 didelių salių, todėl norint apžiūrėti kiekvieną siūlomą prekę, reiktų ten praleisti visą dieną. Mano tikslas buvo apie parodą susidaryti bendrą nuomonę, dėl to stengiausi ilgai ten neužtrukti ir viską apžiūrinėjau bėgom, sustodamas tik prie mane labiau sudominusių dalykų.
O buvo ten visko – sūrių, žuvų, mėsų, vyno, alaus (vienas stendas turėjo išdėliojęs gal 500 butelių su skirtingomis alaus rušimis, bet lietuviško alaus neradau ten), prieskonių, šokolado, buitinių prietaisų, iš medžių išskoptų įrankių, gėlių, gyvulių, krosnių, pavėsinių, akupunktūros punktų ir dar daug daug visokiausių dalykų. Labiausiai man patiko salė su gyvuliukais, kurioje smirdėjo (nors mažiau nei ta, kurioje pardavinėjo sūrį), bet susirinkusi minia stebėjo miegančius ir per miegus kojom spardančius 9 mažus paršelius. Visiems buvo labai miela ir visi fotografavo ir šypsojosi.
Negavęs lietuviškos duonos buvau sau pasižadėjęs nieko toje mugėje nepirkti, tačiau nesusilaukiau pamatęs stendą su Didžiosios Britanijos vėliava ir krūva visokiausių šokolado rūšių. Taip beprotiškai skaniai tas šokoladas atrodė, kad nusipirkau kelis šimtus gramų. O po to namie labai skaniai suvalgiau. Myliu Didžiąją Britaniją ir viską, kas su ja susiję:)
Dar labai patiko Ukraina – ji, kaip ir Rusija, turėjo sau išsipirkę (?) visą atskirą salę. Vidury salės stovėjo scena, ant kurios šoko ir dainavo mažutį sijonėlį užsivilkusi ilgakojė ukrainietė. Va čia slypėjo jų sėkmės paslaptis – žmonės noriai rinkosi apie sceną, kad pamatytų tokį vakariečiams, matyt, retai matomą vaizdą, kiti prisėdo prie šalia įsikūrusios ukrainietiškos bernelių užeigos stalų, gėrė alų, valgė ukrainietiškus patiekalus ir vėpsojo į tą merginą. Rytų Europos marketingo schemos vakariečiams patinka.
Apibendrinant, mugė buvo tikrai įspūdinga. Tačiau, mano akimis, populiariausi produktai toje mugėje buvo tie, kuriuos buvo galima suvartoti čia pat – greitai pagaminami ir į rankas paimami patiekalai, tokie kaip egzotiški sumuštiniai ar kaži kokie kebabų atitikmenys, taip pat alus. Šituos produktus žmonės pirko daug ir dideliais kiekiais. Tie produktai, kurių negali suvartoti vietoje (sūriai, dešros, vynai ir pan.) toli gražu nebuvo tokie populiarūs.
Visokie traktoriai, krosnys, vonios, pavėsinės ir langų valikliai susilaukė labai mažai dėmesio. Panašu, kad žmonės į tokią mugę susirenka pamatyti kitų kultūrų pagaminamų produktų, tačiau juos labiausiai domina būtent kitų kultūrų maistas. Nebent tam tikras žmonių kiekis eina į tokias muges specialiai žinodami, ko ieško – pavėsinės ar traktoriaus.
Ir galų gale, labai užkliuvo tai, kad lietuviai dar nemoka savo prekių siūlyti. Sėkmingiausiai prekiavusios šalys (stendai) išsiskyrė trim esminiais dalykais: 1) unikaliais, tik tai šaliai būdingais papuošimais; 2) savo prekės siūlymu praeiviams (kai kurie pardavėjai tiesiog bruko sūrio ar mėsos gabaliukus paragauti potencialiems pirkėjams) ir 3) nuolatine gera nuotaika. Lietuviai, nors ir su mediniais namukais atrodė gražiai, tačiau sėdėjo, atrodytų, nusiminę ir be nuotaikos, laukdami, kol žmonės patys prieis ir pasiims prekę. Matyt dėl to, kad buvo labai pavargę, tačiau tokioje mugėje tik su šypsena ir nuolatiniu bendravimu su žmonėmis gali prisivilioti daugiau klientų. Tas pats, beje, pasakytina ir apie ukrainiečius bei rusus, dėl to čia, matyt, ne lietuvių, o sovietinio palikimo kaltė.
Nors, kaip sakė tos lietuvaitės pardavėjos, jos čia atvyko ne dėl pelno, o dėl reklamos:)
Na, ir as atsikeliau 8 val. ryte, kad 10 val. suspeciau parasyti diktanta ambasadoje su dar berods 8 tautieciais. Ir jauciuosi labai gerai!:)
O ambasadoj susipazinau su vietiniais lietuviais, apsikeitem duomenimis, susitarem kartu svesti Uzgavenes ir Vasario 16-aja. Penktadieni, jei neisiu pazaist krepsinio, matyt eisiu i vietiniu lietuviu organizuojama kazi koki tais arbatos pagerima ir filmo perziurejima. O ambasadoj vienai merginai pasirodziau pazistamas – pasirodo, ji irgi is TSPMI, pagal studentu mainu programa i Berlyna atvaziavus. Mazas tas pasaulis.
Man jau prasidejo mokslai, turejau dvi dienas intensyvaus “kiekybiniu metodu” kurso – priminimas pries normalu statistiniu metodu kursa pavasario semestra. Nuo pirmadienio prasideda nauji mokslo metai, kurio metu pirmos dvi savaites bus kursu “pirkimas” – bus galima vaiksciot i visus imanomus dalykus, paklausyti ju pirmuju paskaitu ir nuspresti, kuriuos is tu kursu nori pasirinkti. As jau daugiau maziau esu numates savo favoritus, bet vistiek bus idomu paziureti, ka ir kiti destytojai pristatys.
O dabar, uz valandzikes, trauksiu i “Zaliaja Savaite 2009″, kur nusipirksiu juodos lietuviskos duonos. Gal net du vienetus:)
Šiandien per paskaitą žaidėm Lego kaladėlėm :) Tikriausiai viena smagiausių paskaitų, kurias teko čia turėti – geras pusantros valandos konstravome sudėtingą aparatą.
Šį trimestrą turiu modulį pavadinimu Reactive Systems Design, kuriame mokinsimės kaip kurti sistemas, reaguojančias į aplinką. Laboratorinių metu gausim žaisti :) Turime 4 laboratorinius, per kuriuos sukursime ir suprogramuosime robotą, galintį rūšiuoti Lego kaladėles (atskirti šviesias ir tamsias).
Šiandien gaminome patį robotą, naudodamiesi Lego Mindstorms komplektu (deja, ne naujausia versija..). Per kitas paskaitas programuosime logiką ir visaip kitaip bandysim priversti robotą rūšiuoti tas kaladėles :)
Pirmoji užsieninė studijų sesija baigėsi. Per savaitę išsilaikėm visus egzaminus (aš – porą, Roberta – 3) – dabar jau galima papasakoti apie tai, kaip visa tai vyksta Yorko universitete.
Įprastinis egzaminas (10 kreditų modulio) trunka 2 valandas, didesnis (20 kreditų) – 3. Didesnieji pasitaiko rečiau – šį kartą tik Roberta turėjo vieną tokį.
Visame universtitete egzaminai vyksta maždaug vieną savaitę – naujo trimestro pirmąją savaitę, iš karto po atostogų. Tvarkaraštis žinomas pakankamai anksti, tad galima morališkai nusiteikti dėl poros egzaminų per dvi dienas ir pan.
Visi egzaminai universitete vyksta 3 didžiulėse auditorijose (pvz. Centrinių Rūmų pagrindinėje salėje). Egzaminą vienu metu laiko kokių 3-4 skirtingų kursų studentai, dažniausiai visiškai vieni su kitais nesusiję. Pvz. vieną egzaminą mes laikėm kartu su biologais ir ekologais.
Prieš egzaminus fakultetai išsiuntinėja studentams pranešimus, ką galima su savim turėti: buteliuką negazuoto vandens, rašiklius, trintukus, pieštukus ir liniuotes. Visą kitą turėti ant stalo arba egzaminuojamojo kišenėse yra draudžiama.
Atėjus į auditoriją, striukės ir krepšiai sukraunami tam skirtoje vietoje, kiekvienas privalo iš tam tikros dėžutės atsitiktinai pasiimti savo egzamino numerį. Pagal šį numerį reikia auditorijoje susirasti savo staliuką ir įsitaisyti. Ant staliuko iš karto yra visa egzaminui reikalinga medžiaga.
Kiekvienas studentas gauna po baltą maišiuką – į jį sukrauna svarbius dalykus, kuriuos nori turėti prie savęs, pvz. piniginę ar raktus. Maišiukas užrišamas ir padedamas po kėde – jei egzamino metu bandysi ką nors iš jo pasiimti, tai skaitoma kaip nusižengimas. Mobilaus ryšio telefonus ir kitą elektroninę įrangą egzamino metu turėti draudžiama. Netgi skaičiuotuvai, jei reikalingi, yra duodami universiteto.
Ant stalo visą laiką reikia laikyti savo pažymėjimą arba kitą identifikuojančią priemonę – prižiūrėtojai gali norėti įsitikinti, ar tas žmogus, kuris reikia, laiko egzaminą. Prieš egzaminą užpildomas ‘Dalyvio lapelis’, kuris parodo, kad egzamine dalyvauji.
Egzamino užduotys būna ant stalo dar prieš atsisėdant – jos atspausdintos ir užima nemažai lapų :) Visa informacija yra tuose lapuose – dėstytojas dažniausiai egzamine nedalyvauja.
Atsakymams yra duodami specialūs sąsiuviniai. Ant jų viršelio užpildomi duomenys apie egzaminą, užrašomas studento egzamino numeris (niekaip kitaip studentas negali būti identifikuotas – vardan teisingumo). Sąsiuvinyje būna 8 arba 16 A4 formato liniuotų lapų – į juos ir rašomi visi sprendimai bei atsakymai.
Prieš egzaminą studentams perskaitoma egzamino tvarka, įvairūs perspėjimai dėl nusižengimų ir kimbam į darbą.
Taigi, tvarka yra ganėtinai griežta, o egzaminai – sunkūs. Bjauriausia tai, kad skiriama labai mažai laiko. Netgi gerai mokant dalyką lėtesniam studentui (o mes mėgstam pagalvoti spręsdami uždavinius.. :/) sunku spėti viską parašyti.
Dabar laukiam rezultatų. Pagal britų vertinimo sistemą daugiau nei 70% yra labai gerai (A vertinimas). Neišlaikymas – mažiau nei 50%. Magistrantai egzaminų perlaikyti negali.. :)
Šiandien per paskaitą žaidėm Lego kaladėlėm :) Tikriausiai viena smagiausių paskaitų, kurias teko čia turėti – geras pusantros valandos konstravome sudėtingą aparatą.
